Tikėjimas kaip mokslinė sąvoka ir net sąlyga:5. Tikėjimas
Tikėjimas kaip mokslo sąvoka
Ar galima apie tikėjimą kalbėti dalykiškai (racionaliai)? O kaipgi — kokia prasmė būtų moksliškai ką nors įrodinėti, jei įrodymu niekas netikėtų, iš principo mokslu negalima pasitikėti? Arba gali tikėti, gali ne — jei mokslinis įrodymas būtų vadinamas teisėta, bet asmenine (subjektyvia) mokslininko nuomone, saviraiška. Arba išvis tikėjimu vadinant tik iracionalius, transcendentinius, ne šio pasaulio vaizdinius.
Pasitikėti galima ir prielaidomis, kol nesimato joms prieštaravimų. Neišleidžiant iš akių to sąlyginumo, žmogaus suvokimo ribotumo, verta tikėti daugeliu patirtyje pasitvirtinusių žinių. Ypač drąsiai galima tikėti moksliniu metodu patikrintais gamtos dėsniais. Gamtos dėsniai — tos neišvengiamos priežasties – pasekmės priklausomybės, tik protu suvokiami ryšiai, tai, kas nematoma ir neapčiuopiama — yra dar patikimesnė tikrovė už matomus kasdienos reiškinius, kurie neretai būna apgaulingi.
Bet ir bendrai, pati sąvoka „tikėjimas“ — ar gali būti apibrėžta ir suprantama dalykiškai? Kadaise esu pamėginęs, jau drįstu parodyti ir jūsų teismui.
Tikėjimas yra pasikliovimas prielaida, kad gamtos dėsniai veikia nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės nei valios, kad tiesa yra viena.
Pavojingai priartėjome prie religijos. O gal tikrai mokslines ir teologines sąvokas galima suderinti?
Dievas (Sutvėrėjas, Kūrėjas, Viešpatis, Absoliutas, Logas) — tai objektyvus dėsningumas, visuotinė pasaulio tvarka, gamtos išmintis, beasmenis kosminis protas.
Kodėl tai svarbu, kam to prireiks? Gamtos dėsnių, objektyvios tikrovės, vienos tiesos pripažinimas yra būtina mokslo sąlyga. Įrodyti pradinių teiginių (aksiomų) tiesiogiai (absoliučiai) žmogus nėra pajėgus, tai nebent dieviška galimybė, o žmogui belieka tikėti. Nes be tikėjimo šia prielaida bet kokie teiginiai būtų beprasmiai, susikalbėjimas ir santaika neįmanoma.
Be to, išradyboje visada verta patikrinti ribines reikšmes, tarp jų artėjimą prie nulio ir tolsmą į begalybę — tai padeda užduotį įsivaizduoti aiškiai, nepaliekant „pilkų dėmių“. Bet yra ir dar viena priežastis. Kadangi prie to neišvengiamai vėliau teks prieiti, tai, užbėgdamas už akių, prisipažinsiu šia tinkamiausia proga: senokai tikrinu prielaidą, kad
Lietuvių tikėjimas (iki krikšto) buvo gamtamokslė pasaulėžiūra.
Ir ligi šiolei rimtesnių prieštaravimų neaptikau. O rimtų priežasčių, verčiančių tokią galimybę patikrinti, yra.
1. Erzina etnografai ir etnologai apkalbomis apie lietuvių prietaringumą. Esu išaugęs lietuviškoje aplinkoje, kur net ir tarybiniais laikais dar nebuvo nutrūkę gilios senovės papročiai, dar buvo gyvos talkos, vakaronės, kur tautos giesmės skambėjo kiekvieną atokvėpio valandėlę. Ir galiu tvirtai paliudyti, kad lietuviai (valstiečiai, ne miesčionys) nebuvo prietaringi. Priešingai: šviesaus ir nuolat lavinamo proto, plataus akiračio, atidūs gamtai, mokantys sugyventi darniai su gyvūnais ir su kitais žmonėmis (niekas nerakindavo durų), tobulai mokėję daugybę sudėtingų amatų.
2. Žmonijos pažanga nuo laukinio būvio niekaip nepaaiškinama vien savaiminiu (natūralios evoliucijos) keliu, dargi su stabmeldiškomis mitologijomis ir okultiniais prietarais, be mokslinės kultūrinio žmogaus pasaulėžiūros.
3. Lietuviai yra artimiausi menamų „indoeuropiečių“ tautos palikuonys.
Ir daug kitų duomenų iš protėvių papročių, giliausios senovės atminties, tautos giesmių, švento padorumo lietuvių tautosakos, veislininkystės, menotyros, istorijos, Biblijos. Buvusios mokslinio tikėjimo sąvokos dabar labai iškraipytos, nudangintos, dažnai apverstos priešybėmis. Pačiu tikėjimu vadinamas tikėjimas prietarais, stebuklais, antgamtiniais reiškiniais. Nors bažnyčia smerkia neaprobuotus prietarus, tačiau su išlygomis, pati pripažįsta daug prietarų ir antgamtinių įvykių. Tuo tarpu
Dievą lietuviui rodo ne antgamtiški pasireiškimai, o gamtos dėsniai.
Ir stebuklų darymas lietuviams reiškia kūrybą: turto (gėrio, darnos, grožio) sukūrimą iš nieko — iš tos pat jau esamos medžiagos, tik pertvarkius ją protingai savo darbu ir išmanymu. Pagal gamtos dėsnius — sutvėrėjo planą.
| ◄ 4. Prielaida | 6. Įrodymas ► |
Nuotraukoje — lietuviški šiaudiniai geometriniai dangaus sodai:
