Kai po pradinio skaitymo, rašymo, skaičiavimo pratybų mokykloje pradėjome mokytis algebros, chemijos, fizikos, geometrijos formulių, visi nustebome, kad iš mūsų reikalaujama įrodinėti teoremas — kam įrodinėti tai, kas jau įrodyta, kas visuotinai žinoma? Kodėl neužtenka žinoti, įsiminti? Išdrįsau paklausti paties matematikos mokytojo: kodėl aksiomos tik paminėtos, jų įrodyti negalima, nebūtina nė „iškalti“, o įrodinėti privalome Pitagoro teoremą ir kitus seniai įrodytus dalykus. Argi to gyvenime prireiks?

Tyrėjui atradus dar nepastebėtą dėsningumą, priėjus išvados, prieštaraujančios politinei doktrinai, vietoj dalykinio svarstymo tokį tyrėją lengviau apšaukti „pseudomokslininku“. Todėl prieš ką nors skelbdamas neatitinkamo priimtai koncepcijai, privalai pats kruopščiai pasitikrinti, ypač ar nėra mokslinės metodikos taikymo klaidų. O jeigu esminių mokslinio požiūrio ydų nėra, tai dera atsigręžus sumaniai patikrinti tokių etikečių klijuotojų argumentus — ar jie patys neatstovauja „pseudomokslo“ užsakovams.

Šiais laikais mokslu vis dažniau vadinamas ne vien tyrinėjimas ir samprotavimas, ieškant objektyvių priklausomybių ir gamtos dėsnių, bet taip pat švietimas ir ugdymas, perteikiant įsiminti jau žinomas žinias.

Esminės ydos, neišsprendžiamos klaidos dažniausiai kyla jau pradinėse sąvokose: suteikiant žodžiams nepatikrintas, netikslias, neaiškias, keliaprasmes, prieštaringas sampratas — laikant jas savaime aiškiomis. Žmogus ne Dievas, negali pažinti visos tiesos. Juolab suvokti jos tiesiogiai. Nujausti gali, bet negali būti tikras išvados teisingumu. Būtent tai yra demokratinės politikos ir dabartinės mūsų santvarkos teorinis pamatas. Šio klystkelio pradžia, kvailos santvarkos sąlyga, gėdingos gyvensenos priežastis yra mūsų samprotavimo yda: objektyvios ir absoliučios tiesos suplakimas į vieną sąvoką.

Žmogaus protas nepajėgus pažinti absoliučios tiesos, suvokti visos tikrovės tiesiogiai, o tik ruožais „jeigu — tai“, todėl visi jo teiginiai yra sąlyginiai, pradėti prielaidomis. Prielaidos aprašo sąlygas (aplinkybes), kuriomis teiginys galioja. Bet koks teiginys žmogaus protu yra įrodomas tik su prielaida — „tai“ galioja tik su „jeigu“. Teiginių suabsoliutinimo klaida būdingai pasireiškia, pamirštant arba slepiant prielaidas — įplakant prielaidą į pačią išvadą ir taip verčiant įrodymą besąlygišku (absoliučiu). Tačiau aiškiai ir iš anksto skelbti savo priimtas prielaidas yra būtina, jokia ne gėda. Priešingai — gėda slėpti savo prielaidas, apsimetinėjant, kad pavyko ką nors įrodyti absoliučiai, tiesiogiai vien iš duomenų.

Tikėjimas yra pasikliovimas prielaida, kad gamtos dėsniai veikia nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės nei valios, kad tiesa yra viena. Dievas (sutvėrėjas, kūrėjas, viešpatis, absoliutas, logas) — tai objektyvus dėsningumas, visuotinė pasaulio tvarka, gamtos išmintis, beasmenis kosminis protas. Lietuvių tikėjimas (iki krikšto) buvo gamtamokslė pasaulėžiūra. Dievą lietuviams rodo ne antgamtiški pasireiškimai, o gamtos dėsniai. Ir stebuklų darymas lietuviams reiškia kūrybą: turto (gėrio, darnos, grožio) sukūrimą iš nieko — iš tos pat jau esamos medžiagos, tik pertvarkius ją protingai savo darbu ir išmanymu. Pagal gamtos dėsnius — pagal Sutvėrėjo planą.

Žmogaus protas neturi kitokių klaidos atpažinimo būdų, kaip tik pastebėdamas prieštaravimus. Ir visa tiesa žmogui nesuvokiama tiesiogiai, tik pasitikint teiginiais, kurių klaidingumo nesimato. Klaidos mokslo tyrimuose neišvengiamos — klaidos nėra nemokslas, kol nepastebėtos. Nemokslas yra nesitaisyti, pastebėjus klaidą (arba kitam parodžius prieštaravimą). Kol teiginys be klaidų, negalima jo atmesti, nepaisyti, negalima neigti — galima tik toliau tikrinti, ieškant prieštaravimų. O pastebėjus prieštaravimą, paneigtas teiginys turi būti taisomas, valomas, tikslinamas arba visai atsiimamas.

Mokslas yra ne empirinių duomenų aprašymas, o priklausomybės dėsningumų įrodymas. Paskelbiant viešai, atskleidžiant prielaidas, sąlygas ir patikrinamus duomenis. Mokslu vadiname tik prasmingus tikrovės uždavinių sprendimus, ribojantis žmogaus patirties srityse ir naudingai pritaikomus gyvenime.

Mokslu vadiname patikrinamų, įrodomų, tomis pat sąlygomis neišvengiamai atkartojamų ir tikrovėje naudingai pritaikomų priklausomybių supratimą — tikslias ir neprieštaringas žinias apie numatomus gamtos reiškinius ir dėsningumus visuomenėje tarp priežastie ir pasekmės.

2016-02-19 prie Lietuvos mokslininkų sąjungos sutelkėme nusipelniusių šviesuolių mokslinį teismą „Mokas“ neiš­spręstiems kultūros kilmės, jos griovimo ir teisingos santvarkos klausimams išrišti. Matydami pavojų tautos, visos Vakarų civilizacijos likimui ir pasyvų mokslininkų plaukimą pasroviui, ryžomės pamėginti patys. Artėjant mokslininkų suvažiavimui, 2018-08-22 LMS menėje Vilniuje surengėme pirmąją savo nuotolinio darbo ataskaitą tautai.

Medicina ir farmacija klesti miesčionių baime ir patiklumu, sukaupta gydymo klaidų ir sėkmių patirtimi, sustiprinta technikos išradimais, chemijos atradimais — bet be pamatinių gyvybės mokslo žinių ir be sisteminio supratimo.