Apie būtinas sąlygas išvadai ir pareigą atskleisti priimtą prielaidą:4. Prielaida
Aksioma, hipotezė, paradigma, konceptas, spėjimas ir sąlyga.
Žmogaus protas nepajėgus pažinti absoliučios tiesos, suvokti visos tikrovės tiesiogiai, o tik patyrimo ruožais „jeigu — tai“, todėl visi jo teiginiai yra sąlyginiai, pradėti prielaidomis. Prielaidomis aprašomos sąlygos (aplinkybės), kuriomis teiginys galioja. Pasakysiu griežčiau.
Bet koks teiginys žmogaus protu yra įrodomas tik su prielaida — „tai“ galioja tik su „jeigu“.
Teiginių suabsoliutinimo klaida būdingai pasireiškia, pamirštant arba slepiant prielaidas — įplakant prielaidą į pačią išvadą ir taip verčiant įrodymą besąlygišku (absoliučiu).
Tačiau žmogus negali pažinti absoliučios tiesos. Nors jam to ir nereikia. Užtenka išnaudoti Dievo duotą galią suvokti dalinei tiesai ir pasitikrinti, ar sąlyginis teiginys nuo „jeigu“ iki „tai“ yra ne tik jo nuomonė, asmeninis įsitikinimas, bet ir nešališka (objektyvi), nepriklausoma nuo žmogaus sąmonės tiesa.
Net geometrija, nors laikoma 100% patikimumo, paremta keliomis neįrodytomis prielaidomis (aksiomomis), tad visi jos teiginiai yra sąlyginiai (jeigu — tai), nėra nė vieno visiško. Bet kadangi patirtyje prieštaravimų teoremoms, neatitikimų išvadoms nepastebėta, tai nekyla pagrindo abejoti, žmonės dažnai savaime pamiršta tas pradines prielaidas — teisingos išvados sąlygas, nešališkai įrodomos (objektyvios) tiesos ribas, to patikimo ruožo „jeigu—tai“ užribį.
Juo labiau istorijos moksle niekas nėra įrodyta absoliučiai, daug kas paremta prielaidomis, kurias galima ir sveika bent retkarčiais patikrinti. Nesusipratimas arba net apgavystė nuduoti, kad kas nors įrodyta, nesiremiant prielaida. Mokslas ir prasideda prielaidomis — spėjimais, iškeltų hipotezių tikrinimu.
Todėl aiškiai ir iš anksto skelbti savo priimtas prielaidas yra būtina, jokia ne gėda. Priešingai — gėda slėpti savo prielaidas, apsimetinėjant, kad pavyko ką nors įrodyti absoliučiai, tiesiogiai vien iš duomenų.
Kasdieniame gyvenime daugelį žinių priimame be jų prielaidų, apie jas nėra reikalo galvoti, nes pasikliaujame savo ir kitų žmonių patirtimi, kurioje nepasitaikė prieštaravimų toms žinioms. Tačiau mokslininkui nevalia tų „jeigu“ visai išleisti iš akių. Priešingai.
Sugebėjimas įžvalgiai kelti prielaidas yra pirmoji ir svarbiausia tikro mokslininko savybė.
Iškart po šios ir neatsiejamai nuo jos seka dvi kitos mokslo kūrėjo dorybės: 2) kritikos paklausa ir 3) darbštumas tikrinant — renkant duomenis ir ieškant prieštaravimų.
Vengiantis arba nevykusiai keliantis prielaidas gali būti geras mokslo darbininkas, net mokslininkų vadovas, bet ne mokslo kūrėjas. Abejojimas įprastu prieštaringu požiūriu, kitų kelių paieška ir logiškas spėjimas yra kūrybinė kibirkštis, o aistra įrodyti gyvenime — mokslo pažangos varomoji jėga.
Nėra nemokslas prielaidų kėlimas, o priešingai — neįmanomi moksliniai atradimai be alternatyvių prielaidų kėlimo iš nuojautos.
Nemokslas yra prielaidų nežinojimas, jų nepripažinimas ir slėpimas. Dažniausiai prielaidą įtraukiant į išvadą ir taip teiginį verčiant absoliučiu. Arba dar blogiau: neįrodytų prielaidų vadinimas įrodytomis — neabejotinai ir neliečiamai, kaip šventomis.
| ◄ 3. Tiesa | 5. Tikyba ► |
Geometriniai X a. raštai vitražo dailininkės Audronės Mickutės paveiksle „Margutis saulėje“:
